Šiandien sąvokos „potencialūs darbuotojai" ir „bedarbiai" ne visada sutampa. Skirtumas ima ryškėti jau po kelių klausimų. Mat tenka rinktis: darbas pagal profesiją ar toks, kuriame siūlomos geresnės darbo perspektyvos? Kaip pritaikyti įgytas žinias ten, kur, iš pažiūros, vietos joms nėra?

Ekonomikos sukrėtimų išvargintos darbo rinkos tapo priekabesnės ir išrankesnės bendrai išaugusiai darbuotojų pasiūlai. Verta pažymėti, kad dauguma tokių yra nekvalifikuoti, arba įgiję išsilavinimą perteklinėse srityse, t.y., tokiose, kuriose darbdaviams pasirinkimo ir taip netrūksta.

Viena vertus, pasirinkdami profesiją lyg ir apsisprendžiame, kur save realizuosime dar prieš pradėdami ieškoti darbo ir dažniausiai apskritai prieš pradėdami gilintis į atitinkamą sferą. Tačiau keičiantis rinkos poreikiams, keistis turi ir jos dalyviai. Tad nenuostabu, kad siekiant savo interesų patenkinimo kartais nukrypstama toli nuo tos srities, kuri, manyta, kartą ir visiems laikams pasirinkta dar studijų laikais.

Lemiantis veiksnys yra diferenciacija tarp darbovietėje suteikiamos darbo kokybės ir pirminių tikslų, kurie suformuluoti anksčiau. Tai veda prie asmeninių psichologinių faktorių. O žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, svarbiausia yra rinkos paklausa ir pasiūla. Čia, esant vienos grandies darbuotojų trūkumui, problema dažnai išsprendžiama kylant darbo užmokesčiui. Tiesa, toks įvykių rezultatas įmanomas tik didelėje darbo rinkoje.

Mažesnėse (tokiose kaip ir Lietuvos) rinkose net ir susidarius palankiai tam tikros specialybės darbuotojų padėčiai, darbdaviui dažnai vis tiek tenka lūkuriuoti ir pačiam vykdyti aktyvią darbuotojų paiešką. Tokia situacija atrodo paradoksali ypač tada, kai mažosiose darbo rinkose yra ryškus darbo jėgos perteklius pavienėse veiklos sferose.

Tokiai situacijai pasikeitusi valstybės politika greitų pokyčių garantuoti negali, tad persikvalifikavimą turi inicijuoti ir patys bedarbiai ar dar tik mokslus bekremtantieji.

Nebestebina kai net tie, kurie jau susisaistę darbo santykiais, tęsia prisitaikymą. Užuot puolę ieškoti buvusių darbo pareigų atitikmens kitur, jiedalyvauja darbdavio organizuojamuose mokymuose. Taip kuriamas lojalumas, kuris permainingoje darbo rinkoje yra labai retas. O juk dažniausiai tai, kas reta, yra vertinga.

Žinoma, prognozuoti darbo jėgos paklausą šiuolaikiniame globaliame ekonomikos pasaulyje yra itin sudėtinga. Tačiau kasdien iš naujo susipažįstant su pasauliu aišku tampa viena: darbo rinka neturi kantrybės, tad klausimas yra toks - kiek jos turi darbo ieškantysis?

Vilius Steikūnas