Europos Komisija 2011 metų gruodį priėmė iniciatyvą, kuria bus bandoma sustabdyti didėjantį jaunimo nedarbą. Visoje Europoje siaučiant skolų krizei ir vyriausybėms reklamuojant asketišką gyvenimo būdą, jaunimui, arba žmonių grupei iki 25-erių metų, įeiti į darbo rinką tapo taip pat sudėtinga, kaip patekti į privatų vakarėlį.

Apskritai, jauni žmonės visad buvo lengviau pažeidžiami darbo santykių kūrime nei kiti dalyviai, tačiau paskutiniais duomenimis Europos Sąjungoje nedarbas šioje amžiaus grupėje yra tiesiog šokiruojantis, siekiantis net 22.7%. Akivaizdu, jog klasikinės nedarbo priežastys, sąlygojusios jaunimo bedarbystę, tapo rimta problema, kuri daro įtaką visai stringančiai Europos ekonomikai.

Vadovaujantis Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo (Eurofondo) atliktomis naujausiomis studijomis, jaunimo nedarbas ES narėms kainuoja po 2 milijardus eurų kas savaitę. Ši suma susidaro iš socialinės paramos ir negautų pajamų į biudžetus. Kitaip tariant, per metus dėl šios situacijos prarandama apie 100 milijardų eurų arba 1% bendrojo ES vidaus produkto.

Visgi pinigai sudaro tik vieną problemos dalį. Jaunimas, kuris neturi finansinės nepriklausomybės, dažniausiai patiria ir socialinę atskirtį. Tokią išvadą padarė Eurofondas, kuris pastebėjo, jog žmonės iki 25-erių metų, neturintys nuosavo pajamų šaltinio, yra linkę ilgiau gyventi su tėvais ir taip apriboti galimybes kurti savo šeimas. Siauresnė grupė šių žmonių, t.y. tie, kurie ir nestudijuoja, ir nesimoko, išgyvena dar ir pilietinę atskirtį, o tai reiškia, kad jie gyvena šalia visuomenės.

Naujas ES Komisijos komunikatas „Jaunimo galimybių iniciatyva" turėtų užkirsti kelią „prarastosios kartos" išaugimui, tačiau jau dabar Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso susiduria su kritika. Dokumente didžiausias dėmesys akcentuojamas dirbančiajam jaunimui taikomoms socialinėms garantijoms, tačiau ar tai prisidės prie įdarbinimo klausimų sprendimo?

Kad ir kaip būtų, pats J.M. Baroso atrodo gerai susipažinęs su darbo rinkos tendencijomis: „Kai kurie jauni žmonės jau palieka Europą ir ieško darbo galimybių JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Angoloje ir net Mozambike...". Taip pirmininkas, neslėpdamas padėties nuo pasaulio, leidžia suprasti, jog ES to nepriima kaip natūralaus reiškinio. Juk išties Europa visad buvo ta vieta, į kurią imigrantai plūdo, ir nors jie tebesiekia patekti į šį regioną, tačiau ES šalių patrauklumas yra sumenkęs, su keliomis išimtimis - kai kalbama apie Skandinavijos šalis ar Vokietiją.

Deja, Lietuvoje, kurioje jaunimo nedarbas yra vienas didžiausių Europoje, 2011-iais metais siekęs net 32,9%, į problemą žiūrėta pro pirštus. Po visuotinių raginimų Europos mastu, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas pagaliau prakalbo apie papildomas priemones, tokias kaip jaunimo aprūpinimas būstu, už tai, kad jaunas žmogus tam tikrą laikotarpį dirbtų savo šalyje pagal įgytą specialybę. Kur link nuves tokios kalbos "giminių krašte" - dar pamatysime.

O tai, kad jaunimo migracijos keliai iš Europos driekiasi vis plačiau, verčia susimąstyti ir iš naujo pažinti buvusio prezidento iš kito kontinento - Franklino Delano Ruzvelto žodžius: „Mes ne visada galime sukurti ateitį savo jaunimui, bet užtat visada galime paruošti jaunimą ateičiai".