Skalūnų dujos, kaip gamtos turtas, rodo naują Vakarų pasaulio vystymosi kryptį. Ankstesniame savo straipsnyje užsiminiau, jog gamyba, kaip procesas, į JAV vargiai besugrįš ir tie darbai, kuriais kadaise džiaugėsi vidurinioji darbininkų klasė, amžiams pabėgo į Aziją. Tačiau pasak šių metų pradžioje pasirodžiusio Baltųjų rūmų pranešimo „Investicijos Amerikoje: ilgalaikės ekonomikos kūrimas", šimtai tūkstančių naujų darbo vietų gamyklose bus sukurta jau per artimiausius metus.

Galimybė išgauti skalūnų dujas tapo tikru JAV (ir ne tik) pastarojo dešimtmečio atradimu. Toks „naminis" dujų šaltinis ženkliai prisideda prie energijos atpigimo, kartu kviesdamas pramonės kompanijas dar kartą pagalvoti, ar verta išlaikyti gamyklą toli nuo namų, su visais iš to kylančiais nepatogumais, tokiais kaip gamybos valdymo koordinavimas, pervežimo kaštai ir galų gale įvaizdis prieš vartotoją, po to, kai dauguma kompanijų susikompromitavo dėl darbuotojų išnaudojimo Rytų šalyse.

Amerikos Chemijos Taryba, atstovaujanti chemijos įmones, su didžiausiu džiaugsmu sutiko JAV prezidento administracijos pasiryžimą išnaudoti skalūnuose slypinčius natūralius resursus. Juk būtent chemijos pramonėje gamtinių dujų kaina yra vienas aktualiausių klausimų, kai kalbama apie galimybę vykdyti savo veiklą. Jau dabar tokios chemijos milžinės kaip „Dow Chemical" ir „Westlake Chemicals" pareiškė planus imtis stambių investicijų į fabrikus, jų infrastruktūrą, įrangą Amerikoje, dėl ko JAV bus sukurtos taip reikalingos darbo vietos. O ir ne bet kokios - daugiausiai gerai apmokamos, skirtos kvalifikuotiems darbininkams, kadangi šioje šakoje didžiausias poreikis yra aukštos klasės specialistų.

Tačiau ekonomistų Pyterio Kapelio ir Džono Silvos nuomone, skalūninės dujos leis patogiau pasijusti ir kitų sferų atstovams. Tai patvirtina ir JAV darbo departamento 2011-ųjų metų duomenys, kuriuose atsispindi, kaip dėl pramonės ir natūraliųjų išteklių gavybos įdarbinimo rezultatai stiebėsi iki pastarųjų penkerių metų aukštumų ir, negana to, atlyginimai gamyklose augo sparčiausiai per paskutiniuosius 14 metų. O ir kasyboje, kurioje jau kurį laiką buvo jaučiamas sąstingis dėl to, kad iš esmės nebuvo ko kasti, sukurta daugiau darbo vietų nei bet kuriuo kitu laikotarpiu per pastaruosius tris dešimtmečius! Iš šios statistikos galima numanyti, jog specialistai neklysta, o tiesioginė ar netiesioginė nauda iš šio gamtos turto neaplenkia ir kitų rinkos dalyvių.

Garsus JAV politologas Francisas Fukuyama žurnalui „Spiegel" neseniai teigė, kad Vakarų pasaulis neturėjo leistis Kinijos deindustrializuojamas, o šią klaidą neva ištaisyti jau per vėlu. Iš tiesų, šalys jau ne kartą pasimokė, jog visiškai nekontroliuojamos rinkos trumparegiškai ieško greito pelno ir ekonomiką veda į aklavietę. Pigesne darbo jėga susigundę kompanijų vadovai, perkeldami gamybą į Kiniją, paliko armijas bedarbių. Tačiau kai kurie jau gręžiasi atgal, nes mažesni mokesčiai už energiją vėl leidžia praverti seniai uždarytų gamyklų duris. Tokią situaciją galima vertinti nelyg antrąjį šansą: juk JAV teritorijoje glūdi nuo 500 iki 600 trilijonų kubinių pėdų skalūninių dujų rezervų, arba apsčiai laiko pažinti „pagaminta namuose" pranašumus.

Vilius Steikūnas